Kažkas neapsakoma užplūsta stovint viršukalnėj ir regint, kaip iš lėto artėjantis debesis dūžta po tavo kojom. Tą akimirką apgaubia vėsa, kartu su gamta sugniauži kvapą ir lauki, kas bus toliau. Anei paukščio, nei bitutės neregėt. Tik kažkur, turbūt, kitam kalne, girdėti jūra ošiant. Jūra?! Ne, tikriausia tai upeliais rieda anam kalne prakiurę debesys..
Po kelių dešimčių minučių pajunti, kaip saulė glosto pečius,- sunku suprast kaip jin prasiskverbė per šitokį rūką. Dar po kelių minučių lyg pro skylę trumpam pamatai, kur esi.
Sunku suprasti, kur ta riba tarp rūko ir debesies. Orai tokie nesuvokiami: čia saulė plieskė - dangus giedrut giedrutėlis, čia rūkas iš slėnio kamuoliais užkopia aukštyn.
Sunku suprasti, kur ta riba tarp rūko ir debesies. Orai tokie nesuvokiami: čia saulė plieskė - dangus giedrut giedrutėlis, čia rūkas iš slėnio kamuoliais užkopia aukštyn.
1 komentaras:
Ech... kaip aš dabar norėčiau į kalnus nuvykti... Labai gražios nuotraukos;)
Rašyti komentarą